Ugnius Aleksandravičius – septyniolikmetis, kuris šiuo metu mokosi Kauno Veršvų gimnazijoje. Jo dienotvarkė dažniausiai būna užimta, nes, kaip teigia pats Ugnius, reikia suspėti į futbolo treniruotę, savanoriauti dviejose skirtingose organizacijose (šiuo metu nuotoliniu būdu) ir taip pat mokytis. Be viso to jis mėgsta iššūkius, nuotykius, saldumynus ir naujas pažintis. Vaikinas teigia, kad sutikę jį gatvėje, galite drąsiai pasisveikinti ir paprašyti patarimo savanorystės klausimu ar šiaip paplepėti. Taigi, pasikalbėkime!
Ugniau, kaip prasidėjo tavo savanorystės kelias?
Viskas prasidėjo nuo sutvirtinimo. Pradėjau aš lankyti sutvirtinimo pamokas ir natūraliai pradėjau lankytis daugumoje krikščioniškų renginių. Ir vieną dieną, atsitiko taip, kad patekau į tokį krikščionišką kaimą Prancūzijoje „Taizé“. Nors čia jau kita istorija (juokiasi) ten, man rodos, pirmą kartą pradėjau savanoriauti. Tai buvo tiesiog paprastas darbas – reikėjo paduoti maldaknyges žmonėms, einantiems į pamaldas, bet kuo toliau, tuo labiau man patiko. Tą akimirką supratau, kad man labiau patinka duoti, nei imti. Po šitos kelionės man pasiūlė būti vadovu vaikų stovykloje ir nuo tada turiu priklausomybę savanoriavimui.
Kas tave skatina savanoriauti?
Mane visada skatina savanoriauti mintis, kad jei noriu, kad pasaulis pasikeistų, žmonės būtų atviresni, tai reikia nelaukti ir pradėti nuo savęs. Manau, kad žmonės pamatę, koks esu laimingas savanoriaudamas užsinorės ir patys tai daryti. Tada juos pastebės dar kiti ir gausis kaip domino efektas. Be to kam gali nepatikti padėti kitiems?
Kodėl nusprendei tapti „Social Breeze“ ambasadoriumi?
Karantinas nebuvo malonus dalykas, daugelis mano veiklų užsidarė, bet be viso to norėjau pabandyti ką nors naujo. Pamačiau kvietimą per Facebook, kad kviečia prisijungti. Pasidomėjęs, kas yra Social Breeze, supratau, kad čia šauni organizacija ir norėčiau joje savanoriauti būdamas ambasadoriumi ir pristatydamas savo savanorystės patirtį kitiems.
Kur savanoriavai prieš karantiną?
Sekmadieniais eidavau į bažnyčią ir dirbdavau su vaikais iš sunkių šeimų. Padėdavau vesti sutvirtinamą, dariau grupeles, tvarkiau finansus ir kartais pats pravesdavau pamokėles. Kas savaitę būdavo, kad gaunu kokį pasiūlymą savanoriauti, beveik visada sutikdavau, nes nemoku pasakyti “ne” (juokiasi).
Ar karantino metu pavyksta savanoriauti?
Sunkiau, bet viskas įmanoma. Yra toks posakis, kad kas ieško, tas randa. Tikrai galima rasti nevyriausybinių organizacijų, kuriose galima savanoriauti internetu: organizacijos ieško žmonių, kurie padėtų grafiniais darbais, sugeneruotų idėjų, padėtų rinkti lėšas ir t.t. Tai vis dar turiu begales veiklų ir karantino laikotarpiu.
Kokie tavo ateities planai savanorystės srityje?
Iš pradžių norėčiau nuversti Žilviną nuo “Social Breeze” vadovo sosto (juokiasi). O jei rimtai, tai svajoju kuo daugiau visur atiduoti save, šiuo metu planuose tik 3 stovyklos. Be to noriu padaryti tam tikrą savanorišką veiklą savo mokykloje ir teks įsiveržti pas savo direktorių į kabinetą ir pareikalauti savo idėjų palaiminimų (šypsosi). Bet svarbiausia man yra tai, kad visada rasčiau laiko savanoriavimui, nes tai padeda man gyventi daug visavertiškesnį gyvenimą.
Ar aktyviai užsiimi savanoryste? Jei taip, tai kiek laiko jai skiri? Kiek laiko skiri kitiems savo poreikiams?
Savanorystei esu skyręs nemažai laiko, nes tai darau kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį ir visus metus! Daug savanorysčių pas mane yra ilgalaikės ir dažnai kas dvi savaites, pasitaikydavo trumpesnio spektro, bei didelių šou renginių ar įvykių. Dažnai atrodo, kad kas kartą trokštu vis daugiau, nors mano savaitės dienotvarkė yra ganėtinai užimta futbolu, piligrimų centru, mokykla, olimpiadomis ir t.t. Galima sakyti ir taip, kad prieš karantiną namo grįždavau tik pernakvoti (šypsosi).
Ką rekomenduotum norintiems pradėti savanoriauti, bet nedrįstantiems?
Tai labai priklauso nuo to, ko būtent žmogus ieško. Jeigu nori ne tik padėti kitiems, bet ir asmeninės naudos, formalaus pripažinimo, tuomet „Jaunimo savanoriška tarnyba“ yra geriausias variantas, nes atlikęs veiklas dar gaus ir 0,25 balo stojant į aukštąją mokyklą.
Man asmeniškai labiausiai patinka krikščioniškos organizacijos, pavyzdžiui Kauno arkivyskupijos piligrimų centras. Žinau, kad ši organizacija visiškai atsidavusi savanorystei. Tuo pačiu tai ir mane užmotyvuoja labiau savanoriauti. Aš net nekalbu kiek galima nuostabių žmonių sutikti tokiose organizacijose!
Na, o jei visai nežinote net nuo ko pradėti, tuomet kviečiu prisijungti prie “Social Breeze” savanorystės iššūkio. Jei esate iš Kauno, tą padaryti galite jau dabar! Mes būtinai padėsime rasti tinkamą organizaciją!
Daugiau informacijos apie savanorystės iššūkį rasite čia.
Interviu su Ugniumi parengė Martyna Kazlauskytė.