Kartais klaidingai sakoma, kad jei žmogus kažką daro savo noru, tai jis yra savanoris. Juk savo noru ryte valomės dantis, savo leidžiame laisvalaikį su draugais ar užsiimame hobiais. Taigi, savanorystės sąvoka yra daug platesnė. Pirmiausia, tai:

• veikla, už kurią negaunamas piniginis atlygis (neatlygintina veikla)
• veika, kuri vykdoma laisva valia, pasirinkimu ir asmens motyvacija
• veikla, kuri naudinga ne tik pačiam savanoriui, bet ir kitiems žmonėms, visuomenei apskritai
• veikla, kuri prisideda prie bendrųjų visuomenės vertybių ir gerovės

Savanoriška veikla gali būti atliekama pavienio asmens neorganizuotai (dar vadinama savaiminė savanorystė) arba nevyriausybinėse organizacijose / biudžetinėse įstaigose (formalioji). Gali kilti klausimas, kam savanoriui reikalinga organizacija, jei savanoriauti galima ir be jos? Štai pagrindinės naudos:

• Organizacija gali palengvinti savanorystės pradžią: padėti išsikelti tobulėjimo tikslus, patikslinti lūkesčius savanoriškai veiklai.
• Savanoriaujant organizacija gali teikti patarimus dėl atliekamo darbo, ypač jei šis darbas reikalauja specifinių įgūdžių (pvz. darbas su vaikais, ligoniais ir pan.). Dažniausiai asmuo, teikiantis patarimus, vadinamas kuratoriumi.
• Savanoriaujant gali pradėti trūkti motyvacijos arba savanoriui pačiam gali iškilti sunkumų. Tuomet organizacija gali padėti iš naujo atrasti prasmę, pastebėti atlikto darbo rezultatus, suorganizuoti papildomus mokymus ir pan. Dažniausiai asmuo, kuris rūpinasi savanorio motyvavimu, vadinamas mentoriumi.
• Organizacija gali pasiūlyti savanoriui pasirašyti savanoriško darbo sutartį, o tai gali sudaryti galimybę apmokėti kelionės išlaidas, kompensuoti savanorio maitinimo išlaidas, draudimą.
• Dažniausiai organizacijose savanoriauja ne po vieną savanorį, todėl tai yra puiki galimybė susirasti bendraminčių.
• Organizacija gali užtikrinti savanorio veiklos tęstinumą, padėti pamatyti platesnį veiklos kontekstą.
• Organizacija gali padėti pripažinti atliktą veiklą formaliai (sertifikatais, ženkleliais ir pan.), o šie gali būti naudingi ieškantis darbo ar stojant į norimą universitetą.

Savanorišką veiklą apibrėžia LR įstatymas (nuoroda čia).

Yra 6-i pagrindiniai motyvai, kodėl žmonės savanoriauja. Atlikte trumpą testą ir supastike, kas jus motyvuoja savanoriauti.

Savanoriška veikla yra naudinga visuomenei ir nevyriausybinėms organizacijoms, kuriose savanoriaujama. Savanorių pagalba yra ypač svarbi padedant atsitiesti po gamtinių katastrofų, karinių konfliktų. Taip pat ji svarbi valstybės ekonomikai, nes be didelių išlaidų sukuriamas vidaus produktas, suteikiamos žinios asmenims, atliekamas kultūrinis švietimas ir pan. Savanorystė – tai viena iš priemonių, kuria pavieniai asmenys ar grupės gali atkreipti dėmesį į žmogiškąsias, socialines ar aplinkosaugines problemas, ji skantina humaniškumą ir toleranciją.

Be viso to, savanoriška veikla naudinga ir pačiam savanoriui. Pagrindinės naudos yra šios:

• Savo CV patobulinimas, galimybių įsidarbinti praplėtimas.
• Profesinė orientacija, nes savanorystė yra puikus būdas pakeisti savo įprastą gyvenimą, permąstyti tikslus, sudaryti pagrindą karjerai arba apskritai pakeisti veiklos pobūdį.
• Pasitikėjimas savimi ir didesnis pasitenkinimas gyvenimu apskritai. Ar žinojote, kad moksliniais tyrimais įrodyta, kad savanoriai jaučiasi laimingesni negu tie, kurie nesavanoriauja? Natūralu – juk dažniausiai žmonės jaučiasi laimingi tada, kai juos supa bendraminčiai ir jie jaučia, kad jų darbas yra branginamas, o laikas eina prasmingai.
• Nauji įgūdžiai. Paprastai savanoriaujant lavinamos įvairios kompetencijos (pvz. užsienio kalbos, tarpkultūrinė, laiko planavimo įgūdžiai, darbas komandoje ir pan.).
• Darbinė praktika. Dažnai vos pabaigus mokyklą ar universitetą stokojama praktinės gyvenimiškos patirties, o savanoriška veikla gali padėti užpildyti šią spragą.
• Savęs išbandymas saugioje aplinkoje ir mokymasis neformaliu būdu.
• Galimybė praplėsti savo draugų ratą.
• Savanoriška veikla gali suteikti įvairių privilegijų (pvz. papildomus balus stojant į universitetą)

Socialinė – pilietinė veikla pagrindiniame ugdyme yra privaloma ir jai buvo skiriama ne mažiau kaip 5 pamokos (valandos), o nuo 2017–2018 mokslo metų nustatyta skirti ne mažiau kaip 10 valandų per mokslo metus.

Mokyklos gali sudaryti sąlygas pilietiškumą ugdyti ne tik 5–10 klasėse, bet ir 11–12 klasėse bei ikimokyklinio bei pradinio ugdymo metu. Vienas iš tokių pavyzdžių – visos savivaldybės lygmeniu veikianti Socialinių kompetencijų ugdymo programa Šiaulių mieste, kurią įgyvendina visos Šiaulių bendrojo ugdymo įstaigos.

Tiesa, gana dažnai savanoriška veikla yra supainiojama su socialinėmis – pilietinėmis valandomis. Tačiau tai nėra tas pats. Esminis skirtumas yra toks, kad savanoriška veikla yra atliekama visiškai laisva valia, o socialinės – pilietinės valandos yra privalomos kiekvienam mokiniui, norinčiam pabaigti mokyklą. Tačiau jeigu moksleivis nori, jis gali savanoriauti pasirinktoje organizacijoje ir taip „susirinkti“ privalomas socialines valandas, t.y. jo laisva valia atlikta veikla gali būti pripažįstama formaliomis valandomis.

Deja, bet šis netinkamas suvokimas, kas iš tikrųjų yra savanoriška veikla, gali mažinti jaunimo motyvaciją savanoriauti ateityje. Galvodami, kad savanoriavimas pasibaigia ties mokyklos valgyklos ar bibliotekos sutvarkymu, jauni žmonės tuo nebesidomi – vykdytos mokinių apklausos aiškiai parodo, kad jiems tokia veikla atrodo neprasminga ir neįdomi. Savanorius priimančių organizacijų darbo praktikoje dažnai pasitaiko situacijų, kai mokiniai tarsi ateina savanoriauti, bet iš tiesų paprašo pasirašyti už socialines valandas ir dingsta. Siekiant, kad keistųsi šis supratimas, buvo sukurta „Social Breeze“ metodika, padedanti mokinius supažindinti su savanoriška veikla. Įgyvendinant „Social Breeze“ programą siekiama suteikti mokiniams ne simuliuotos, o realios gerų darbų darymo patirties, padėti jiems suprasti, kokio pokyčio norėtų siekti visuomenėje ir įsitraukti į atitinkamos nevyriausybinės organizacijos veiklą.

Programa „Social Breeze“ 2019 metais bendradarbiavo su UAB „Spinter tyrimai“ ir organizavo šalies gyventojų požiūrio į savanorystę ir turimos savanoriškos veiklos patirties tyrimą. Esminiai pastebėjimai:

• Palyginti su 2012 m. padaugėjo respondentų, teigiančių, kad dalyvavo savanoriškoje viekloje (nuo 18 proc. iki 31 proc.). Nedalyvaujančių asmenų grupėje padaugėjo (nuo 22 proc. iki 31 proc.) nedalyvaujančių, bet norinčių dalyvauti savanoriškoje veikloje. Tai parodo, kad gyventojų požiūris į savanorišką veiklą keičiasi – jis tampa pozityvesnis.
• Net 37 proc. moksleivių atsakė, kad nedalyvavo savanoriškoje veikloje, bet norėtų dalyvauti. 32 proc. moksleivių dalyvavo savanoriškose veiklose per paskutiniuosius 12 mėnesių.
• Kas paskatintų savanoriauti? 38 proc. asmenų savanoriautų, jei turėtų daugiau laisvo laiko; 28 proc. – daugiau informacijos
  apie tai, kur galima savanoriauti. Moksleivius (48 proc.) labiausiai paskatintų bendraminčių, aplinkinių palaikymas. Taip pat daugiau laisvo laiko ir daugiau informacijos, kur galima savanoriauti.
• 50 proc. moksleivių apie savanorystės galimybes sužino per ugdymo įstaigą, tad šiuo atveju ypač svarbų vaidmenį atlieka mokytojai.
• Pagrindinė savanoriška veikla, kuria teko užsiimti – aplinkos tvarkymas, pagalba vaikams ir jaunimui, pagalba senyvo amžiaus žmonėms. Tarp moksleivių taip pat dažna savanoriška veikla – pagalba organizuojant kultūrinius renginius.

Detalesnius tyrimo rezultatus galima rasti čia: Tyrimo ataskaita-Savanorystė-2019-Social Breeze