Savanorystės ambasadorė Rimantė

Pasaulyje, kuris karantino laikotarpiu buvo tarsi sustojęs, ir kuris po truputį pradeda vėl išjudėti, savanoriška veikla įgavo visai kitą prasmę. Staiga iš papildomos veiklos daug kam ji tapo pagrindine. Savanorių motyvacija įvairi: vieni įvardino norą prisidėti sprendžiant sunkumus kartu su bendruomene, kiti – vėl pasijausti reikalingais, dar kiti teigė atradę savanorystę kaip būdą prasmingai praleisti dieną ir sunkiu momentu pagaliau skirti laiko tam, kam seniai norėjo, bet vis neprisiruošdavo.

Šiandien mes kalbiname Rimantę Orintaitę (15 m.) iš Jurbarko, kuri dar prieš karantino paskelbimą buvo aktyvi savanorė, tačiau ir užklupus sunkumams neprarado noro padėti kitiems.

Rimante, kiek laiko tu jau savanoriauji?

Savanoriauti pradėjau 2019 metų birželio mėnesį ir šią veiklą tęsiu iki šiol.

Kokia buvo Tavo savanorystės pradžia?

Man labai gerai sekasi bendrauti su mažais vaikais. Tai pastebėjo mano mokyklos administracija ir pakvietė tapti savanore vaikų vasaros stovykloje „Vasara be kompiuterio“. Nuo tada viskas ir prasidėjo!

Tu priklauso „Jurbarko gyvas“ savanorių klubui. Ar gali papasakoti daugiau apie „Jurbarkas gyvas“ veiklą?

,,Jurbarkas gyvas “ savanoriai yra labai aktyvūs, veiklūs ir išradingi. Mums pasisekė, kad turime ypatingas vadoves Aušrinę ir Laurą. Jos mus suburia, motyvuoja, padeda, padrąsina iškilus sunkumams mūsų veiklose. Jaučiam nemažai palaikymo iš miesto savivaldybės.

Mes, kaip savanoriai, esame skirtingi su savais pomėgiais, todėl turim galimybę rinktis savanoriškos veiklos sritį (sportą, kultūrą, bendravimą su vaikais ar senjorais). Taip pat neapsiribojame vien savanoryste, organizuojame sau paties vakarones, ekskursijas ir išvykas į gamtą.

Kokią naudą tau teikia savanoriška veikla?

Savanorystė man – naudinga patirtis, nauji draugai, pasitikėjimas savimi, nebijojimas suklysti. Taip pat tai nauji atradimai ir tobulėjimas. Didžiulį įspūdį paliko pirmas susitikimas su ,,Social Breeze“ komanda, nes ten susitikau daug nuostabių žmonių su skirtingomis patirtimis, įgijau daug naujų žinių ir praleidau nuostabų laiką.

Savanorystė sporto varžybose (nuotrauka iš asm. R. Orintaitės archyvo)

Nuo šių metų tu prisijungei ir prie „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ (JST). Gal gali papasakoti kaip priėmei tokį sprendimą?

Tiesą pasakius pirmiausia mane suviliojo tai, kad už savanorystės 6 mėnesius gausiu 0,25 balo stojant į aukštąją mokyklą. Kadangi jau šiaip ar taip savanoriavau, pagalvojau, kad galiu truputį daugiau savanoriauti – juk viską, ką darau, stengiuosi daryti maksimaliai. Savanoriška veikla man yra iššūkis, savęs išbandymas, o JST tam puikiai tinka.

Gana didelis išbandymas savanoriauti 6 mėnesius vaikų darželyje. Susidūriau su sunkumais, todėl buvo momentų, kai norėjau viską mesti, bet mentorė ir kuratorė padėjo. Jos man buvo tikrai didelis ramstis kuriuo rėmiausi, gavau daug patarimų, padrąsinimų, jos man neleido ,,perdegti“. Man tikrai pasisekė – santykiai su mentore ir kuratore yra labai geri.

Kokie tavo ateities planai?

Dar daug metų planuoju savanoriauti, o įgytas žinias pritaikyti renkantis profesiją. Ir kitiems noriu palinkėti atrasti savanorišką veiklą. Tereikia trupučio drąsos pradėti, nes „rankos pilnos tada kada duodi, o ne tada kad imi“.